Kompozicijos pagrindai
1. Pagrindiniai kompozicijos principai
Kompozicija (lot. Compositio – sudėtis, išdėstymas) – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kompozicija kuriama kontrastuojant, harmonizuojant, bei akcentuojant plastinės raiškos priemones (linijas, plokštumas, tūrius, spalvas, šviesą, šešėlius), nustatant vaizdo dalių proporcijas ir ritmą. Kompozicijos pobūdis priklauso nuo kūrinio paskirties ir medžiagų savybių, individualių autoriaus tikslų ir pasirinkto meninio stiliaus ar krypties principų.Kompozicijos principų veiksmingumą parodo nebuvimas galimybės ką nors pakeisti jau užbaigtame kūrinyje.
Kaip vaizduojamojo meno terminas, žodis „kompozicija“ reguliariai pradėtas vartoti Renesanse. Daugeliu atvejų vien dėl puikios kompozicijos skirtingų epochų ir visai skirtingų tapybos stilių paveikslai stipriai veikia mūsų vaizduotę ir įsimena ilgam.
Kūrybos laisvė ir tikrasis meistriškumas ateina su žinojimu. Menininkai amžiais ieškojo kompozicijos raiškingumo schemų, to pasėkoje dabar žinome, kad svarbiausi atvaizdo elementai turi būti išdėstyti ne chaotiškai, o sudarant paprastas geometrines figūras (apskritimą, trikampį, trikampį, kvadratą, stačiakampį, piramidę ir t.t.). Žemiau klasikiniai pavyzdžiai:
1. Kokio nors nejudamo, pastovaus vaizdo perteikimui tinka uždara, statinė kompozicija, kurioje pagrindinės linijų kryptys nukreiptos į centrą. Apskritimo, kvadrato, stačiakampio formos ir simetrijos taikymas sukuria reikalingą rezultatą.
Uždaros kompozicijos pavyzdys ir schemos:
2. Kada reikia parodyti panoraminį peizažą ir daug erdvės, nereikėtų jos užtverti iš šonų, apriboti kokiais nors objektais (medžiais, pastatais), - geriau palikti erdvės, išeinančios už ribų. Tai atviros kompozicijos tipas, - pagrindinės linijų kryptys iš centro.
Atviros kompozicijos pavyzdys ir schemos:
Spėlionės suaktyvina žiūrovo fantaziją. Didelį vaizdinį kompozicijos išraiškingumą galima pasiekti horizontą tolumoje dalinai užtvėrus medžiais arba kitais pirmo plano objektais.
Kaip Renesanso epochoje pasikeitė pasaulio koncepcija ir uždarą pasaulį pakeitė begalinis, taip ir uždarąją kompoziciją pakeitė atviroji. Dailininkai toliau, priklausomai nuo užmanymų, kūrė ir naujus, ir naudojo tradicinius kompozicijos tipus.
Žinoma, nereikia pervertinti kompozicijos schemų reikšmės. Įgyvendindamas sumanymą, dailininkas pirmiausia remiasi savo vaizdiniu būsimo paveikslo supratimu. Tačiau dar tik pradedant mokytis kompozicijos pagrindų, tokių schemų pagalbinė reikšmė labai didelė, - jos padeda suprasti skirtingų paveikslo dalių santykį ir bendrą kompozicijos struktūrą. Palaipsniui, įgyjant patirties, galima išmokti kompozicines schemas konstruoti vien mintyse.
Didelę reikšmę meno istorijoje turėjo tiek visuotinai priimti kompozicijos kūrimo kanonai (Renesansas, antika, barokas, klasicizmas ir t.t.), tiek ir pastangos atsikratyti griežtų schemų, laisvi nekanoniniai kompoziciniai sprendimai (XIX-XX a.).
1. Kompozicinė schema.
2. Kompozicijos planiškumas.
3. Tamsumų ir šviesumų kontrastai kompozicijoje.
Kompozicijos priemonėmis galima perteikti veiksmą laike, - įvykius vienas paskui kitą. Tą puikiai mokėjo senovės rusų ikonistai (pvz., trieilė kompozicija - tarsi trys skirtingų epizodų atskiri paveikslėliai, bet tuo pačiu sudarantys vieningą visumą).
Dar vienas būdas perteikti įvykius – keleto siužetų apjungimas. Dažniausiai tai stambus vaizdas centre ir nedideli paveikslėliai aplink (knygų grafika, liaudies menai, vėlgi ikonografija).
Paveikslo kūrybą galima apskaičiuoti iš anksto. Pastovūs kompozicijos meno pratimai ugdo įgūdžius, galima išmokti kompozicijos kūrimo būdų.
Nuo ko gi prasideda darbas su kompozicija? Net bandant popieriaus lape padėti vos vieną tašką, iškyla problema, kaip tą padaryti geriausiai. Įspūdis keičiasi priklausomai nuo taško padėties plokštumoje. Vietoj taško gali būti bet koks objektas, pvz., vienas žmogus ar visa minia, jei žvelgti iš didelio aukščio. Prie taško pridėjus liniją (kuri iš tikrųjų sudaryta iš daug taškų), atsiranda naujos kompozicijos problemos. Pabandykime įsivaizduoti daug žmonių eilėje ir pažiūrėti iš viršaus, - pamatysime liniją.
Taškas ir keletas linijų kuria daugybę kompozicijos variantų:
Pvz., pirmame paveikslėlyje galima įsivaizduoti žmogų ant jūros kranto. Sekančiame paveikslėlyje galėtų būti nupieštas į kalną kopiantis alpinistas. Trečias galėtų vaizduoti medžiotoją prie upės, ketvirtas - peizažą. Kiekvienas šiose schemose gali pamatyti savus vaizdus, - iš taškų, linijų ir dėmių galima sukurti begalę kompozicijų. Bet kad pasiekti meistriškumo viršūnes ir įsisavinti kompozicijos paslaptis, būtina susipažinti su jos taisyklėmis, būdais ir priemonėmis.
2. Kompozicijos taisyklės, būdai ir priemonės
Labai sudėtinga ir plati tema, čia apžvelgsime tik realistinių vaizdų kompozicijos kūrimo dėsningumus. Realistinis menas ne tiesiog paprastai atspindi realybę, o atskleidžia estetinį pasaulio supratimą, – paprastų dalykų grožį.
Aišku, jokios taisyklės neatstos meninių gabumų nebuvimo. Talentingi menininkai sugeba tiesiog intuityviai surasti teisingus kompozicinius sprendimus, bet mokytis teorijos ir praktikuotis vistiek yra būtina.
Pagrindinė kompozicijos idėja gali būti paremta kontrastais – gėrio ir blogio, linksmo ir liūdno, naujo - seno ir t.t.
Kontrastas, kaip universalus įrankis, padeda sukurti ryškų ir išraiškingą paveikslą. Leonardo Da Vinci savo „Traktate apie tapybą“ kalbėjo apie dydžių (aukštas-žemas, didelis-mažas, storas-plonas), faktūrų, medžiagų, tūrio, plokštumos ir kt. kontrastų naudojimo būtinybę.
Toninis ir spalvinis kontrastai naudojami bet kokio žanro grafikos ir tapybos kūrinių kūrybos procese. Šviesus objektas geriau pastebimas, išraiškingesnis tamsiame fone, ir atvirkščiai.
Siekiant kompozicijos vientisumo, būtina išskirti dėmesio centrą (kas yra svarbiausia), atsisakyti antraeilių detalių, sumažinti nuo esmės dėmesį blaškančius kontrastus. Kompozicinio vientisumo galima pasiekti, apjungus visas kūrinio dalis šviesa, tonais arba koloritu.
Labai svarbu fonas ir aplinka (tipiškiausias interjeras ar peizažas), kur vyksta veiksmas.
Taigi, kompozicijos vientisumas priklauso nuo menininko sugebėjimų pajungti antraeilius dalykus pagrindiniam, nuo visų elementų tarpusavio ryšio. T.y. neleistina, kad kompozicijoje iškart į akis kristų kažkas nereikšmingo, o svarbiausia liktų nepastebėta, o kiekviena detalė turi būti suvokiama kaip būtina ir papildanti.
Įsidėmėkime:
- nei viena kompozicijos dalis negali būti išimta ar pakeista nepakenkiant visumai;
- elementų negalima keisti vietomis nepakiankiant visumai;
- nei vienas naujas elementas negali būti įtrauktas į kompoziciją npažeidžiant visumos.
Kompozicijos dėsningumų žinojimas neturi būti savitikslis, šios žinios - tik pagalbinė priemonė siekiant tikslo. Kai kada sąmoningas kompozicijos taisyklių nesilaikymas padeda tiksliau įgyvendinti sumanymą ir virsta kūrybine sėkme.
Pvz., būtinybe galima laikyti tai, kad portrete, jeigu galva ar figūra pasisukę į dešinę, būtina priešais palikti laisvos vietos („kad būtų kur žiūrėti“); ir atvirkščiai, jei galva pasukta į kairę.
Kompozicijos taisyklės: judėjimo perteikimo (dinamikos), ramybės (statikos), auksinio pjūvio (trečdalių).
Kompozicijos būdai: ritmo perteikimas, simetrija ir asimetrija, kompozicijos dalių pusiausvyra ir kompozicijos siužeto centro išskyrimas.
Kompozicijos priemonės: formatas, erdvė, kompozicinis centras, pusiausvyra, ritmas, kontrastas, spalva, šešėliai, dekoratyvumas, dinamika ir statika, simetrija ir asimetrija, atvirumas ir uždarumas, vientisumas. Taigi, kompozicijos priemonės – tai viskas, kas būtina jai sukurti, tame tarpe jos būdai ir taisyklės. Jos įvairios, jas kitaip galima pavadinti meninio kompozicijos išraiškingumo priemonėmis. Čia išvardintos tik pagrindinės.
3. Ritmo, judesio perteikimas
Ritmas – universali gamtos savybė, jis yra daugelyje tikrovės reiškinių. Prisiminkime pavyzdžius iš gyvosios gamtos pasaulio, kurie vienaip ar kitaip susiję su ritmu (kosminiai reiškiniai, planetų sukimasis, dienos ir nakties kaita, metų laikų cikliškumas, augalų ir mineralų augimas ir t.t.).
Ritmas visada reiškia judėjimą.
Ritmas gyvenime ir mene – vienas ir tas pats. Mene galimi ritmo sutrikimai, ritminiai akcentai, jo netolygumas, ne matematinis tikslumas kaip technikoje, o gyva įvairovė, pritaikoma atitinkamam plastiniam sprendimui.
Vaizduojamojo meno kūriniuose, kaip ir muzikoje, galima išskirti aktyvų, veržlų, greitą ritmą arba tolygų, ramų ir lėtą.
Ritmas – tai kokių nors elementų kaitaliojimasis tam tikra seka.
Tapyboje, grafikoje, skulptūroje, dekoratyviniame mene ritmas yra viena iš svarbiausių kompozicijos išraiškos priemonių ne tik kurianti vaizdą, bet ir neretai suteikianti tam tikrą emocinį turinį.
Ritmas gali būti užduodamas linijomis, šviesos, šešėlių ir spalvų dėmėmis. Galima išnaudoti vienodų kompozicijos elementų kaitaliojimąsį, pvz., žmonių figūrų, jų rankų ar kojų. Pagaliau ritmas gali būti kuriamas apimčių kontrastais. Ypatingas dėmesys ritmui skiriamas liaudies dailės ir amatų kūriniuose. Visa gausybė įvairių ornamentų kompozicijų sukurta tam tikra ritmine elementų kaita.
Ritmas yra viena iš „stebuklingų lazdelių“, kuri padeda perteikti judesį plokštumoje.
Mes gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje, ir menininkai vaizduojamojo meno kūriniuose siekia parodyti laiko tėkmę. Judesys paveiksle reiškia laiką. Paveiksle, freskoje, grafikos lapuose ar iliustracijose judesio suvokimas paprastai susijęs su siužeto situacija. Reiškinių ir žmonių charakterių gylis geriausiai išryškėja konkrečiame veiksme - judesyje. Net tokiuose žanruose, kaip portretas, peizažas ar natiurmortas, tikri menininkai stengiasi ne paprastai užfiksuoti, o užpildyti paveikslą dinamika, išreikšti veiksmu jo esmę per tam tikrą laikotarpį ar netgi parodyti ateitį. Siužeto dinamiškumas gali būti susijęs ne tik su kokių nors objektų judėjimu, bet ir su vidine būsena.
Meno kūriniai, kuriuose yra judesys, charakterizuojami kaip dinamiški.
Kodėl gi ritmas perteikia judesį? Tai surišta su mūsų regėjimo ypatybe, - žvilgsnis, pereidamas nuo vieno vaizduojamo elemento prie jam panašaus kito, tarsi pats dalyvauja judesyje. Pvz., kai žiūrime į bangas, pervesdami žvilgsnį nuo vienos bangos prie kitos, susidaro jų judėjimo iliuzija.
Vaizduojamasis menas, skirtingai nei muzika ir literatūra (kur pagrindas yra veiksmo vystymasis laike), priklauso erdvinių menų grupei. Natūralu, kad kai kalbame apie judesio perteikimą plokštumoje, mes turime omenyje jo iliuziją.
Kokiomis gi priemonėmis galima perteikti siužeto dinamiką? Menininkai žino daug paslapčių, kaip sukurti objektų judėjimo iliuziją paveiksle, pabrėžti jo charakterį. Apžvelkime kai kurias priemones.
Paprastas eksperimentas su kamuoliuku ir knyga.
Knygą truputį pakreipus, kamuolikas ima riedėti, - kuo didesnis nuolydis, tuo kamuolikas rieda greičiau, pačiame pakraštyje jo greitis didžiausias.
Kodėl taip yra? Kiekvienas galime atlikti tokį nesudėtingą bandymą ir įsitikinti, kad kamuoliuko judėjimo greitis priklauso nuo knygos nuolydžio. Jei pabandyti tai pavaizduoti, tai knygos nuolydis paveikslėlio kraštų atžvilgiu bus įstrižainė.
Judesio perteikimo taisyklės:
- vaizdas atrodys dinamiškesnis, jei paveiksle naudojama viena ar kelios įstrižainės linijos;
- judesio efektą galima sukurti paliekant laisvos redvės prieš judantį objektą;
- judesio perteikimui reikia parinkti tam tikrą jo momentą, kuris ryškiausiai atspindi judesio charakterį (yra jo kulminacija).
Be to, vaizdas atrodys judantis, jei jo dalys atkuria ne kokį nors vieną judesio momentą, o nuoseklias jo fazes.
Judesį pabrėžia linijų kryptis. Judesio efektą taip pat galima pasiekti pritaikant sulietą foną, - neaiškius, neryškius antro plano objektų kontūrus.
Laisva erdvė priešais judantį ekipažą suteikia galimybę mintimis pratęsti judesį ir tarsi kviečia eiti kartu. Antrame piešinėlyje atrodo, kad žirgas staiga sustojo, - kraštas neleidžia tęsti judesio.
Judėjimą pristabdo vertikalių ar horizontalių linijų gausa
Krypties pakeitimas judesį gali pagreitinti arba sulėtinti
Mūsų regėjimo ypatybė yra ta, kad tekstą skaitome iš kairės į dešinę,
todėl judesys iš kairės į dešinę suvokiamas lengviau ir atrodo greitesnis.
N. Gogolio poemos „Mirusios sielos“ iliustracija. Visos linijos veržiasi į gatvės gilumą. Jos ne tik kuria perspektyvinę erdvę, bet ir parodo judėjimą į gatvės gylį, tarsi į trečią išmatavimą.
Ramybės perteikimo taisyklės:
- paveiksle nėra įstrižinių krypčių;
- priešais judantį objektą nėra laisvos erdvės;
- objektai pavaizduoti ramiose (statinėse) pozose, nėra veiksmo kulminacijos;
- kompozicija laikoma statiška, jeigu ji yra simetriška, subalansuota ar sudaro paprastas
geometrines figūras (trikampį, apskritimą, ovalą, kvadratą, stačiakampį).
Ramybės pojūtis meno kūrinyje gali atsirasti ir esant eilei kitų sąlygų.
Šiame paveiksle nors ir yra įstrižainės kryptys, arklys su rogėmis stovi ramiai, judėjimo pojūčio nėra, nes: sutampa paveikslo geometrinis ir kompozicinis centrai, kompozicija subalansuota, ir laisva erdvė priešais užtverta medžių.
4. Siužeto kompozicijos centro išskyrimas
Kuriant kompoziciją, būtina pasirūpinti tuo, kas bus paveiksle svarbiausia ir kaip tą „svarbiausia“ išskirti, t.y. siužeto kompozicijos centras, kuris dažnai dar vadinamas paveikslo „žiūros centru“ ar „minties centru“. Žinoma, siužete viskas svarbu, - antraeilės detalės priklauso nuo pagrindinių. Kompozicijos centras apima siužeto užuomazgą, pagrindinį veiksmą ir pagrindinius veikiančiuosius asmenis. Kompozicinis centras turi traukti dėmesį pirmiausia. Centras išskiriamas apšviestumu, spalva, atvaizdo sustambinimu, kontrastais ir kitomis priemonėmis.
Renesanso meistrai kompozicinį centrą tapatino su drobės centru, pagrindinius veikėjus išdėstydami tokiu būdu, norėjo pabrėžti jų reikšmingumą.
Kompozicijos centro perkėlimas iš geometrinio paveikslo centro į bet kurią pusę puikiai tinka judesio, dinamikos ir siužeto vystymosi perteikimui.
Auksinio pjūvio (trečdalių) taisyklė: svarbiausias vaizdo elementas komponuojamas pagal auksinio pjūvio proporciją, t.y. maždaug per 1/3 nuo paveikslo kraštų.
Du ar daugiau kompozicinių centrų menininkai naudoja, kai reikia parodyti keletą vienodo reikšmingumo ir tuo pačiu metu vykstančių įvykių.
Tame pačiame kūrinyje vienu metu gali būti panaudota keletas išskyrimo būdų. Pvz., „izoliacijos“ būdas – pagrindinis objektas vaizduojamas atskirai nuo kitų ir išskiriamas masteliu ir/ar spalva, – galima gauti originalią kompoziciją.
Svarbu, kad visi išskyrimo būdai būtų taikomi ne formaliai, o kūrinio turinio ir autoriaus tikslų atskleidimui geriausiu būdu.
5. Simetrijos ir asimetrijos perteikimas
Simetrinę paveikslo konstrukciją naudojo įvairių epochų menininkai, simetriškos buvo daugelis senovės mozaikų, Renesanso dailininkai dažnai taikė simetrines kompozicijas, perteikiančias ramybę, didingumą, įvykių iškilmingumą ir reikšmingumą.
Simetrinėje kompozicijoje žmonės ar/ir daiktai centrinės paveikslo ašies atžvilgiu išdėstyti beveik veidrodiškai.
Simetrija mene pagrįsta simetriškų formų gausa gyvenime, pvz., simetriška yra žmogaus figūra, drugelis, snaigė ir t.t. Simetrinės kompozicijos – statinės (stabilios), kairė ir dešinė pusės subalansuotos.
Asimetrinėje kompozicijoje objektų išdėstymas, priklausomai nuo siužeto ir kūrinio idėjos, gali būti pats įvairiausias, kairė – dešinė pusės nesubalansuotos.
Natiurmorto ir peizažo kompozicijas lengva įsivaizduoti kaip schemas, kuriose aiškiai matysime, ar kompozicijos konstrukcija simetriška, ar asimetriška.
6. Pusiausvyros perteikimas kompozicijoje
Simetrinė kompozicija visada pusiausvyroje, o asimetrinė gali būti ir subalansuota, ir ne. Didelę šviesią dėmę galima subalansuoti maža tamsia, daug mažų - viena didelia, variantų gausybė: elementų pusiausvyra pagal masę, tonalumą, spalvą. Balansuojami gali būti tiek objektai, tiek ir erdvė tarp jų. Specialiais pratimais galima išsiugdyti kompozicijos pusiausvyros pajautimą, išmokti subalansuoti didelius - mažus dydžius, tamsą ir šviesą, įvairias formas ir spalvas. Štai čia naudinga prisiminti supynes. Kiekvienas be vargo supras, kad vienas paauglys gali atsverti du vaikus, ir kad mažylis gali suptis net ir su suaugusiu dėde, atsisėdusiu arčiau centro (ašies). Panašiai galima eksperimentuoti su svarstyklėmis. Tokie palyginimai padeda besiskiriančias dydžiu, tonais ir spalvomis paveikslo dalis subalansuoti ir pasiekti harmoniją, t.y. surasti kompozicijos pusiausvyrą
 |
|
Pusiausvyros - subalansuotos
kompozicijos
|
Kartais, jei minties centras yra arčiau krašto, asimetrinė kompozicija pusiausvyros neturi visai.
Pažiūrėkime, kaip pasikeičia įspūdis, pamačius paveikslėlio veidrodinį atvaizdą! Ieškant kompozicijos pusiusvyros, reikia taip pat įvertinti ir šią mūsų regėjimo savybę.
 |
| Tulpės vazoje (viršuj - schemos) |
Kompozicijos taisyklės, būdai ir priemonės remiasi didžiule daugelio kartų menininkų patirtimi, bet niekas nestovi vietoje ir kompozicijos technika taip pat pasipildo naujų talentų patirtimi. Kažkurie kompozicijos būdai tampa klasikiniais, juos keičia nauji ir t.t.
Pažiūrėkime, kaip iš tų pačių daiktų galima sukurti pusiausvyrą ir nepusiausvyrą natiurmorto kompoziciją pagal spalvas:
 |
| Pusiausvyra Nepusiausvyra |
7. Praktiniai patarimai
Emocionalios ir vaizdingos kompozicijos sukūrimui būtina mokytis pamatyti gyvenime įdomius įvykius, personažus, motyvus, rakursus ir būsenas, o tai nėra taip paprasta.
Galėtų pagelbėti videoieškiklis-rėmelis ar paprasčiausiai rėmeliu sudėtos rankų plaštakos.
Išraiškingo siužeto parinkimas taip pat nelengva užduotis. Tą patį siužetą šimtai žmonių supranta ir aiškina skirtingai, kurdami savas versijas. Siužetas yra tai, ką dailininkas tiesiogiai vaizduoja drobėje, o turinys ar tema gali būti daug platesnė, t.y. ta pačia tema galima sukurti skirtingų siužetų paveikslus.
Nuo ko pradėti? Svarbu dar prieš pradedant, pabandyti sau įsivaizduoti, koks bus paveikslas.
Kaip taisyklė, ieškant tinkamiausios kompozicijos, pradžioje padaromi keli nedideli eskizai. Šiame etape nustatomas paveikslo formatas ir dydis.
Į viršų ištęstas formatas duoda atvaizdui grakštumo ir aukštingumo. Stačiakampis horizontalus formatas patogus epinio veiksmo vaizdavimui. Pernelyg didelis formato didinimas vertikaliai pavers paveikslą tapetu, o formato plėtimas horizontaliai – padiktuos panoraminę ar spiralinę kompoziciją.
Renkantis formatą, reikia įvertinti, kaip išsidėstę pagrindiniai kompozicijos elementai – horizontaliai, ar vertikaliai, kaip vystosi siužeto veiksmas – iš kairės į dešinę, į paveikslo gylį ar kaip nors kitaip.
Kvadratą (kai centrinės ašys ir kraštai lygūs) geriau naudoti pusiausvyroms, statinėms kompozicijoms.
Kūrinio kompzicija ovale ar apskritime konstruojama apie įsivaizduojamas tarpusavy statmenas centrines ašis. Čia turi būti aiškiai išreikštas paveikslo viršus ir apačia. Ovalas dažnai naudojamas portretui, nes jo konfigūracija lengvai koreliuoja su žmogaus veido ovalu ir/ar kontūru iki krūtinės. Menininkai gali naudoti ir sudėtingesnės konfigūracijos formatus, derinamus iš kelių geometrinių figūrų, pvz., puslankį ir stačiakampį.
Visko, kas čia buvo pasakyta, nereikia suprasti kaip pastovios, privalomos ir nekeičiamos tvarkos. Vis dėlto taisyklių laikymasis padeda siekti gerų rezultatų ir veda į meistriškumo viršūnes.
Netgi vieną daiktą galima nupasakoti skirtingai: pavaizduoti stambiu planu, vidutiniu arba nupiešti mažą antrame plane.
Paveikslo dydžio pasirinkimas ir kompozicijai būtinų planų kiekis priklauso nuo menininko sumanymų:
Keletas natiurmorto kompozicijos išpildymo pavyzdžių:
Stabilumo, pusiausvyros, ramybės pojūtis kyla iš įvairių figūrų pagrindu simetriškai sudėtų kompozicijų.
Asimetriškas ir įstrižainis daiktų išdėstymas perteikia judesį, nerimą ir kompozicijos elementų disbalansą.
Panašių komozicijos konstravimo schemų gali būti daugybė, bet svarbu prisiminti, kad schemos parinkimas priklauso nuo to, kokio meninio-vaizdinio sprendimo nori autorius. Nereikia manyti, kad daiktus natiurmorte reikia būtinai sudėlioti pagal schemą. Originalią kompozicinę idėją gali duoti, pvz., netyčia iš krepšio išpilti grybai, nesutvarkytas pietų stalas, pamiršta surinkti po grimavimo parfumerija ir pan. Natiurmorto pagrindu gali tapti visi supančio pasaulio daiktai. Reikia mokytis pamatyti paprastų dalykų grožį, vystyti kompozicinį mąstymą.
Net ir vienoje kompozicijoje galima akcentuoti skirtingus momentus, kiekvieną kartą išgaunant kitokį vaizdą:
Žvelgiant į tą patį natiurmortą iš skirtingų taškų (keičiant rakursą), keičiasi ir vaizdas:
Dar vienas patarimas. Natiurmorto kompozicijoje stenkimės išmokti matyti bendrą grupės daiktų formą (kontūrą), formų ansamblį, o ne kiekvienos figūros svarbumą atskirai. Tai padės teisingai sudėlioti natiurmortą, tiksliau perteikti visos kompozicijos apybraižą, pasiekti jos vientisumo.
Kompozicijos kūrimą galima sulyginti su dėlione, įsivaizduojant, kad kiekviena jos detalė – viena iš kompozicijos raiškos priemonių. Išmokti išskirti analizuojamo kūrinio kompozicijos elementus gali padėti susigalvoti specialūs jų (kompozicijos elementų) žymėjimai:
