Kompozicijos matematika ir psichologija

"Nėra jokių taisyklių geroms nuotraukoms, yra tiesiog geros nuotraukos“

                                                                                     

                                                            Ansel Adams

1. AUKSINIS PJŪVIS

1.1 Auksinis pjūvis ir trečdalių taisyklė

Svarbiausia kompozicijos taisyklė - auksinio pjūvio, dar vadinama dieviškąja proporcija (Golden Sections / Divine Proportions). Kompozicija, kurios elementai išdėstyti pagal šį principą, buvo laikoma idealia ir harmoninga nuo seniausių laikų.

Vizualiai padalyti kadrą pagal auksinio pjūvio taisyklę pakankamai sudėtinga (1 pav.), todėl fotografijoje dažniau naudojamas supaprastintas jos variantas, - trečdalių taisyklė (2 pav.). Net 75% profesionalių nuotraukų yra sukomponuotos remiantis trečdalių taisykle, - tai pirmoji kompozicijos taisyklė, kurią reikia įvaldyti fotografijoje. 

1 pav.

2 pav.

Auksinio pjūvio taisyklė: visų kadro kraštinių ilgius padaliname santykiais 3/8 – 2/8 – 3/8  ir brėžiame linijas (1 pav.).

Trečdalių taisyklė: fotografuojamą vaizdą reikia padalyti į trečdalius linijomis vertikaliai ir horizontaliai (2 pav.) .

Abiem atvejais žiūrovo žvilgsnis labiausiai krypsta į daiktus, išdėstytus ant linijų, ir ypač – jų susikirtimo taškuose, o plotai tarp linijų yra neutraliausi.  Pats paprasčiausias variantas, kai viename (nesirenkant kuriame) iš taškų/linijų orientuojamas pagrindinis objektas, o kituose (iš likusių trijų) lygiuojami antro plano obektai.

Suvokimo ypatumai

Egzistuoja taškų „stiprumo“ hierarchija, kurią sąlygoja atvaizdo peržiūrėjimo tvarka/eiliškumas. Todėl yra svarbu, kuris taškas iš keturių bus naudojamas.

3 pav.

Psichofiziologų pastebėta, kad vaizdą 2-o taško  zonoje (3 pav.) žmogus suvokia kaip patį svarbiausią kadre. Praktiškai ta zona yra kairysis viršutinis kadro ketvirtis be ploto, kurį „nurėžia“ kairiojo kampo nuopjova (įžambinė). Šį fenomeną seniai naudoja reklamų kūrėjai, kurie toje dalyje talpina reklamuojamą daiktą, firmos logotipą, reklaminį tekstą ir pan.                                                                                        

 „Nuotraukos suvokimas vyksta nuosekliai nuo kairio viršutinio iki dešinio apatinio kampo Z raide: kairė/viršus – dešinė/viršus – centras – kairė/apačia – dešinė apačia.“

                                                           (Э.Эйнгрон‘  „Основы фотографии“)

Tai, kas fotografijoje svarbiausia, reikėtų talpinti viršutinėje kadro dalyje, kaip galima arčiau taškų 2 ir 1.

Atskiras atvejis, kada nuotraukoje yra du konkuruojantys objektai. Tada didžiausią poveikio efektą turi dešinys apatinis taškas (3 pav. 4), o mažiausią - kairys viršutinis (3 pav. 2).

Pvz., pirmo plano objektą (kuris jau natūraliai yra reikšmingesnis) sukomponavus 4-ame taške, antraplanį – 2-ame,  objekto pirmame plane reikšmingumas dar labiau sustiprėja. Šis efektas dažnai naudojamas filmuose, perteikiant vieno personažo pranašumą prieš kitą.                                                                                               

Ir atvirkščiai, kada vienas objektas yra pirmame plane kairėje pusėje, o kitas antrame plane dešinėje, žiūrovui pasidaro sunkiau suvokti, kuris iš jų svarbesnis. Toks scenarijus tinka nuotraukoms su potekste.

1.2. II-as auksinis pjūvis

II-as auksinis pjūvis naudingas konstruojant horizontaliai ištęsto vaizdo formato, panoramines kompozicijas. 

Ši proporcija yra per vidurį tarp auksinio pjūvio linijos ir nuotraukos vidurio linijos (4 pav.)

4 pav.

 

Taikant šias taisykles svarbu, kad nebūtų pažeistas kadro pusiausvyros principas.

Toks pagrindinio objekto komponavimas - centro pakraštyje - turėtų būti simetriškai atkurtas „sunkesne“ spalva, šviesia dėme arba tuščia erdve žvilgsnio ar judesio kryptimi.

                        1.3. Įstrižainis auksinis pjūvis

                           

Tas pats, auksinio pjūvio principas (schema - pavyzdys  5 pav.). Pagrindiniai nuotraukos elementai turi būti komponuojami didžiosiose sekcijose (6 pav.) arba maždaug prie linijų (7 pav.), t.y. ne taškuose.

  

1.4. Auksinė spiralė

Tai nėra lengvai pritaikoma kompozicijos taisyklė fotografijoje, spirales nėra paprasta įžvelgti, juo labiau teisingai sukadruoti. Bet jei pavyksta, pastangos atsiperka su kaupu, - tokie darbai vertinami labai gerai (aišku, jei tai nėra banalūs spiraliniai laiptai). 

Kompozicija pagrįsta Fibonacci skaičių seka, kurioje kiekvienas sekantis narys yra prieš tai buvusių dvejų skaičių suma (trečiasis skaičius - prieš tai einančių dviejų suma): 

1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, ... ( ... - n2 - n1 - n0 = 0). 

Fibonacci sekos narių santykis yra skaičius ϕ=1.618... , t.y. tas pats aukso pjūvis arba dieviškoji proporcija!

                                          8 pav.                               9 pav.                     10 pav.

Svarbu, kad kadro kraštinių ilgių santykis būtų skaičius ϕ (vaizdo formatas 3 : 2 iš dalies atitinka). Tada kraštinių ilgius padalinę proporcija 61.8% : 38.2% = 1.618 = ϕ  (8 pav.), nubrėžiame dvi figūras: kvadratą ir stačiakampį. Gautojo mažesnio stačiakampio kraštinės vėl proporcingos ϕ, vėl jas daliname tuo pačiu santykiu (ϕ), vėl gauname kvadratą ir stačiakampį ir t.t.  Per kvadratus brėždami lankų ketvirčius (9 pav.) ir gauname auksinę spiralę. 

1.5. Sidabrinis pjūvis

Pavadinimas tikriausiai kilo dėl aliuzijos į auksinį pjūvį. Sidabrinio pjūvio fenomeną, gamtoje ir žmogaus tvariniuose sutinkamą ne ką rečiau, nei auksinį, tyrinejo dar Antikos matematikai. Fotografijoje ko gero nebuvo taikomas (tik neseniai kai kurie menininkai šį santykį ėmė laikyti „gražiu“). Bet niekas nedraudžia to daryti! Juk pagrindinė taisyklė – nebijoti eksperimentuoti. Ir ne kiekvienas linijų ir taškų rinkinys tinka konkrečiai nuotraukai sukomponuoti.

Sidabrinis pjūvis – tai matematinė konstanta, išreiškianti tam tikrą geometrinį santykį, išsiskiriantį estetiškumu ir harmonija.

Sidabrinio pjūvio apibrėžimas: mažesnio ir iš dviejų padauginto didesnio dydžio suma, padalinta iš didesnio, yra proporcinga didesnio ir mažesnio dydžių santykiui (11 pav.):

11 pav.

 (2b + c) : b = b : c = 2,414
a = b + c
b = 0,71 a

c = a : 3,414

Artimiausias santykis procentine išraiška: 71% : 29% (71 + 29 = 100).

 

 

 

2. KAIRĖ - DEŠINĖ KADRO PUSĖ

Atvaizdo kairė ir dešinė pusės nėra vienareikšmės ir pusiausvyros, - tai susiję su mūsų suvokimo ypatybe vaizdo . informaciją „skaityti“ iš kairės į dešinę. Dauguma žmonių natūraliai vaizdą pradeda apžiūrinėti nuo kairio viršutinio kampo, vesdami žvilgsnį į dešinį apatinį. Objektas nuotraukos dešinėje (14 pav.) dažniau suvokiamas kaip įprastas, kasdieniškas, tradiciškas reiškinys, kairėje pusėje (15 pav.) - netikėtas, neįprastas, o centre – ramus ir vienodas.

Dėmesio centrą geriau komponuoti dešinėje kadro pusėje, nes tada žvilgsnis ir objektas tarsi juda vienas prie kito (12 pav.)

Veidrodinis vaizdo atspindys visada suvokiamas kitaip, originale puiki kompozicija „veidrodyje“ gali atrodyti daug prasčiau.

Labai svarbu, į kokią pusę nukreiptas žvilgsnis, fotografuojant portretus profiliu. Nukreiptas į dešinę (žūrint iš paveiksluojamojo pusės, 16 pav.), jis tarsi žiūri į mus, asocijuojasi su žvilgsniu į ateitį ir nuteikia pozityviai. Į kairę atvirkščiai, - tai žvilgsnis į praeitį (nusisukęs, nežiūri į mus), suteikia liūdesio, dramatizmo (17 pav.).
Bet kokiu atveju, jeigu fotografuojamas žmogus, reikia palikti laisvos erdvės į tą pusę, į kurią nukreiptas jo žvilgsnis, - į kadro kraštą įremtas žvilgsnis sukelia diskomforto jausmą.

 

3. KAIRĖ - DEŠINĖ JUDĖJIMO KRYPTIS

Judėjimo kryptis kadre turi stiprų prasminį akcentą ir yra svarbus veiksnys nuotraukos suvokimui. Fotografuojant einantį žmogų, skrendantį paukštį (bet kokį judantį daiktą) kyla klausimas, kurgi turi būti nukreipta judesio kryptis?

18 pav.

„Į kurią pusę juda mašina (18 pav.)?... dauguma žmonių atsako, kad į dešinę, maža dalis - kad į kairę ar į mus. Mašinos „judėjimas“ aiškinamas akių judėjimu iš kairės į dešinę, kuris tarsi ir „stumia“ mašiną. Tokiu būdu išryškėja kairės ir dešinės pusės skirtumas bet kokiame atvaizde: piešinyje, paveiksle ar fotografijoje.“

Александр Лапин‘ „Фотография как...“

Taigi, esam pripratę skaityti iš kairės į dešinę, todėl ir nuotrauką nevalingai peržvelgiam  ta pačia kryptim. Tokiu būdu horizontalus judėjimas iš kairės į dešinę suprantamas kaip teigiamas (progresyvus, tikroviškas), o į kairę – neigiamas, negatyvus, „išėjimo“ iš kadro iliuzija. Kitaip tariant, žiūrovui teigiama erdvė yra kairėje pusėje (kas visada ir taikoma, kuriant reklamą, filmus, fotografijas ir paveikslus).                                                                         

Esant judėjimui iš kairės į dešinę, atsiranda „starto“ pojūtis, dinamikos efektas, o judesys iš dešinės į kairę – perteikia baigtumą.

19 pav. perteikiamas pojūtis, kad mašinytė jau atvažiavo, o 20 pav. dar tik pradeda judėti.

Tuščios erdvės plotas kairėje spaudžia kompoziciją dešinėje ir, sustiprindamas jos svorį, mažina nuotraukos dinamiką. Taigi, pvz., kad parodyti, kaip sunku žmogui eiti prieš vėją, reikėtų pasirinkti judėjimo kryptį iš dešinės į kairę.
Judėjimo krypčiai kadre esant iš kairės į dešinę (sutampant su žvilgsnio kryptimi), objektas tarsi pagreitėja, fotografija tampa dinamiškesnė. Turime tai atsiminti, jei norime nuotraukoje perteikti dinamiką, o ne tik užfiksuoti judėjimo faktą. Pvz., norint perteikti didelį sportininko greitį, bėgimo kryptis turėtų būti iš kairės į dešinę.

Psichologai sako,kad dešinė pusė žmogui labai svarbi, - В. Кандинский kairę atvaizdo pusę prilygina Toliams (kas toli), dešinę - Namams: iš Tolių mes ateinam Namo (kelionės tikslas), o iš Namų išeinam į Tolius.
Dar pavyzdys: taikius miestiečius šventinėje demonstracijoje geriau rodyti einančius iš kairės į dešinę, o nepatenkintų protestuojančių darbininkų eitynes – iš dešinės į kairę.

Kad priešais judančius objektus reikėtų palikti erdvės, be abejo, žinome. Į gilumą (į kadro centrą) nukreiptas judesys atrodo mažiau dinamiškas, nesijaučia objekto judėjimo greičio.

Nėra taisyklių be išimčių – šalia kompozicijų, kuriose geriau žiūrisi judėjimas iš kairės į dešinę, galima (bet retai) aptikti ir priešingas kompozicijas, kuriose judesys iš dešinės į kairę tinka taip pat ar net geriau.
Fotografuojant, pvz., keliu judantį objektą, rakursą galima pasirinkti taip, kad kelias toltų iš kairės į dešinę (perspektyvų susiėjimo taškas būtų dešnėje), o į žiūrovą artėjantis objektas judėtų iš dešinės į kairę.

Suvokimo ypatumai 

                                                                                                                                                             
1) tai, kas yra dešinėje, pastebime paskiausiai; 
2) vaizduojamas judėjimas iš kairės į dešinę „vaizdo nuskaitymo kryptimi“ yra stiprinamas, o judėjimas priešinga kryptimi – silpninamas;
3) veidrodinis vaizdo atspindys keičia pusiausvyrą;
4) ką matome paskiausiai (dešinę pusę) palieka baigtumo įspūdį;
5) kairė vaizdo pusė asocijuojasi su pradžia, dešinė su pabaiga.

 

4. ĮSTRIŽAINĖ KOMPOZICIJA

Įstrižainės ir nuožulnios linijos kadre visada geriau ir įdomiau, nei horizontalios ir vertikalios.
Tokia kompozicija akcentuoja ritmišką linijų kryptingumą įstrižainėmis, suteikia nuotraukai daugiau dinamiškumo ir jėgos, sustiprina perspektyvą ir sukuria erdvės iliuziją.
Ypač tikslinga naudoti, kada kadre yra (natūraliais objektais) aiškiai išreikštos įstrižainės linijos (tiltai, keliai, upės, kalnai ir t.t.), kurias galima pritaikyti perspektyvai pabrėžti.

Dvi kompozicinės įstrižainės kadre, dešinioji ir kairioji (žiūr. 3 pav.), iššaukia skirtingas emocines reakcijas. Dešinioji (mažorinė) daugumai žiūrovų sukelia judėjimo, džiaugsmo, lengvumo pojūtį. Kairioji (minorinė) – perteikia liūdesį, kliūčių ir sunkumų jausmą.

Kaip ir akivaizdu, kad 21 pav. grafikas reiškia kilimą, 22 pav. – kritimą.



Todėl kompozicijoje įstrižinė linija kairė/apačia – dešinė/viršus suvokiama pozityviau, nei kairė/viršus – dešinė/apačia.

4.1. Kryptis

Čia pagrindinė idėja - priversti žvilgsnį judėti atitinkama kryptimi. Paprasčiausias būdas: pradinį tašką komponuoti viršuje kairėje (nes ten akys krypsta pirmiausia), pagrindinį objektą - apačioje dešinėje, ir įstrižainių dėka nukreipti žiūrovo žvilgsnį į dėmesio centrą (23 pav.). Svarbesni nuotraukos elementai turi būti išdėstyti išilgai įstrižainės.
Įstrižainė kompozicija pagrindu kairė/apačia - dešinė/viršus yra ramesnė, nei atvirkščiai.
Galima ir kitokia linijų išdėstymo tvarka, svarbiausia, kad jos būtų aiškiai išreikštos. 

23 pav.

4.2. Prėjimo zona

Dar vadinama kairės rankos taisykle. Žmonės atvaizdą pradeda žiūrinėti nuo kairiojo viršutinio kampo baigdami dešiniu apatiniu, lygiai taip pat mes  skaitome rekstą: iš kairės į dešinę². Todėl linija kairė/viršus – dešinė/apačia vadinama „praėjimo zona“. Kai šiame „kelyje“ žvilgsnis sutinka „kliūtį“, - geležinkelį, tiltą, upę ir pan., - žiūrovas iškart ją išskiria. Todėl tikslinga kadrą sukomponuoti taip, kad ta „kliūtis“ - kelias, upė ar kokia kita linija eitų iš kairės/apačios į dešinės/viršų (24 pav.), - į kurią žiūrovas pasąmoningai atkreips dėmesį. „Praėjimo zonoje“  ta linija nebūtų svarbi ir tiesiog pasimestų nuotraukoje. 

 

24 pav. 

4.3. Įstrižainės

Fotografijos kraštines padaliname į dvi dalis (pusiau) ir kiekvieną iš tų dalių dar į tris dalis. Brėžiame įstrižainę, kaip parodyta 25 pav. Palei šią liniją komponuojami svarbiausieji siužeto elementai (26 pav.). Vienoje nuotraukoje gali būti ir dvi įstrižainės, teoriškai net ir keturios. 

     

25 pav.                          26 pav. 

4.4. Trikampiai

 Tai tiesiog dar viena auksinio pjūvio¹ taisyklės interpretacija - dinaminė simetrija. Išvedame stačiakampio (kadro) įstrižainę, paskui brėžiame statmenį(-is) tai įstrižainei iš vieno ar abiejų likusių kampų. Gausime tris arba keturis tarpusavyje harmoningus trikampius.

 

 

27 pav. 

„Braižome“ iš reikalingų kampų, atitinkamai prisitaikant prie fotografuojamų objektų linijų (28-29 pav.). Svarbesni (mažiau) elementai turėtų būti ties trikampių kraštinėmis, o kompozicijos (dėmesio) centras – linijų susikirtimo taškas(-ai). Puikūs intriguojantys portretai (30 pav.).

 

      

                                                             28 pav.                    29 pav.               30 pav.

 

31 pav. schema, kada nuotraukoje keli skirtingos reikšmės elementai. Kadras atrodys harmoningai, jei objektus pagal svarbą sukomponuosime maždaug šių trikampių zonose.  

 

 

      31 pav. 

 

        

 

4.5. Bisektoriai

 

Edwin Westhoff‘ įstrižainių metodas. Iš visų keturių kadro kampų brėžiame 45º įstrižaines, t.y. bisektorius. Susidarys dviejų (jei kadras kvadratinis) arba keturių linijų tinklelis su vienu, dviem ar keturiais „karštais“ taškais (32 pav.). 

                                                            

                                                                              32 pav.

Skirtingai nuo kitų, šis metodas pačios kompozicijos nepagerina, tik nukreipia dėmesį į būtinai labai tiksliai (A4 formatui leistina paklaida ± 1 mm) ant šių įstrižainių esančias vaizdo detales. Gerai tinka daiktų reklamoms. Pavyzdžiai / iliustracijos 33 - 35 pav.

       

       33 pav.                      34 pav.                     35 pav.  

 

 

 

 

 

 

5. ĮSTRIŽAINĖ JUDĖJIMO KRYPTIS

 

 

 

Judesio suvokimas nuotraukoje priklauso nuo to, kuria įstrižaine ir kryptimi juda pagrindinis objektas (nuo žmonių pripratimo skaitant žvilgsnį vesti iš karės į dešinę/žemyn²).